2012.12.09
Tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsis. Tą dieną viskas baigėsi. Ji sutriauškė gabalėlį balto šokolado. Skausmas nebuvo didelis. Bet nebuvo ir mažas. Priminė šukių rijimą.
Drumstų bangų šėlsmas upėje. Šnekėdami nei šį, nei tą, jie mažumą paėjėjo pakrante. Visi tie bereikšmiai žodžiai- kaip šoklūs kamuoliukai- pabiro paupėje. Nė vienas nesistengė jų sugaudyti.
Jos batai permirko, o skruostai sužvarbo. Ji prisėdo ant geltonojo suoliuko krašto.
Šalta žiemos diena prie upės. Banguojančios, drumstos ir kupinos sielvarto, apie kurį nevalia kalbėti. Bet šaltis ėjo ir iš vidaus. Nebuvo įmanoma jo sustabdyti. Ji pravirko.
T.T. prisėdo šalia. Suėmė ją už sprando ir prisispaudė prie krūtinės. Bet ji išsprūdo iš jo glėbio. Slyste išslydo. Nebežinojo, ar dar nori čia būti. Keista nežinoti tokio paprasto dalyko.
T.T. dar spustelėjo jos ranką. Kiek suturėjo nykštį ant jos delno. Paskui dar pasėdėjo abu tarsi kažko vildamiesi.
Bet tą dieną viskas baigėsi, ir
aš daugiau nebesu ji. Visa tai buvo melas.
