Monthly Archives: balandžio 2012

Žinoma, pirmiausia- taurės ir vynas. Freskos ir dulkės. Žvyras ir Nyhavn krantinė. Liūdna ir pasimetusi tuose momentuose rėkiau jam apie pasiilgimus ir paleidimus, apie laisvę neturėti jo, apie nenumaldomą norą jam melstis arba atsiklaupti priešais ir delnais suimti jo pėdas, nes tokie turėjimai man liko. Visus tuos žodžius, kurie nutylėti taptų pragaištimi. Mano žodžiai, pernelyg garsūs tokiam vaikiškam balsui, plaukė į pilkas bangų keteras. Vanduo pasigavo žodžius ir sviedė atgal.
Dviračio padangų brūžavimas į žvyrą. Vienintelis garsas. Vienu mostu atgręžė mane. Jo oda tvilkė per paltą ir rūbus. Ir aš slėpiau savo ašarotas akis, glausdamasi jam prie krūtinės.

Lyg lauktum. Prieblandoje vyno taurės atrodė be proto raudonos ir minkštos. Kaip lūpos.
Tapetų nebylystė tvilkė akių tinklainę, todėl mes beveik nematėm vienas kito. Girdėjau tik kraują smarkiai tviksint visose venose ir arterijose. Paskui- tik savo riksmą, nuvarvantį gėlėtais gobelenais, taurėmis ir jo pečiais. Dabar galėjau numirti. Buvau ten, kur ir turėjau būti.
Drėgna šiluma, atsiduodanti „Davidoff“, pirštai, kurie jam užmigus išsitiesė.
Begalybė leidžiasi skaičiuojama, o liūdesio naktys išmoksta numirti.