Septyni Nykštukai ir Mažoji Bū.
„Pabučiuok mane dabar“,- dvidešimtmetis šypsosi. Jo grožis išskirtinis, keliantis nuostabą. Goslios lūpos ir plėšrūs dantys.Trumpos susilietimo akimirkos, virstančios ištisa begalybe. Nežinau, ar tai tinkami apibūdinimai.
Esu kalbėjusi apie tai ir apie tokį laiką, kurio greitis- penki milijonai minčių per sekundę; apie tokį laiką, kuris labiau žeidžia, negu gydo; apie tokį laiką, kurį patogiau įsivaizduoti, negu prisiminti. Dabar tas laikas. Ir jei Buratinas mano akys- aš galiu nematyti, aš galiu nekalbėti, jei jis mano žodžiai, aš daugiau niekada neskraidysiu, nes jis- net ne sparnai, jis mano dangus, ir aš nebeprivalau nieko mylėti, nes jis buvo mano Meilė. Mano mylimasis miglų akimis, leidžiantis mane mylėti kitiems- dvidešimtmečiams ilgom blakstienom, Džiunglių Džimams iš X6 BMW’ų, net Strabanicams– surūdijusiais mechanizmais širdyje. Visi jie norėjo/ nori/ norės mane mylėti. Bet mano mintys yra Buratinas…
…nes septyni nykštukai pasakė: „Mes negalime viso to užkasti į juodą žemę“ ir padarė permatomą stiklo karstą.
O baltos linijos ant lygių lygiausių paviršių- paprasčiausias kokainas iš Kolumbijos, kainuosiantis septynerius metus, o dūžtantis gyvenimai- filmai po akių vokais, o skausmas- daiktai lagaminuose ir geltona TAXI lemputė kiemo tamsoje.
„O tu turbūt irgi ne iš džiaugsmo geri?“– jo mėlynos akys irgi pilnos ašarų. Asmeniškas, dar priklausantis man, neapsakomai gražus. Ir tik dvi savaitės iki žinios apie vienintelę mano Bū. Taip vadinau mintyse.
Žinau, Buratinas norėtų paklausti, kodėl.
Norėčiau ir aš. Nes kas gali būti geriau už gyjančias žaizdas, kai visas pasaulis sukasi, o mes įstrigome“
