Visžudis.
18 vasario 2010
Kažkas išteka! O kažkas galbūt skiriasi po daugybės naktų. Nykias mintis užrašinėju ant čekių, reklaminių lapelių, riebaluotų servetėlių, įgrūdu juos į seną piniginę su delfinais, o šią į stalčių. Apatinį. Apatinių.Taip geriau, nes tai tik mintys.
Kartoju tai sau, kol lieka tik juodas žodis ant baltų balčiausio lapo.
Ar lašas krajo. Ant vienišos paklodės balkone. Ryte. Kai garas iš burnų. Kai lūpos raudoniausios ir minutės jau tik paskutines.
Praėjo 4 valandos ir 96 paros.Man nepatinka, bet aš pripratau. Džiaugiuosi, kad turiu pasirinkimą. Taip jau nutinka, nes valgau vėlyvus pusryčius savo trupiniuotoje lovoje ir tenka gyventi.
Laiškas Mamai, bučiuojančiai rankas. Nes ji yra. Aš prisimenu. O ji nežino, kad esu ten, kur nėra horizonto, ten, kur jai viskas buvo užbaigta ir išsigelbėti nepavyko. Nes aš aviu juodais batais aukšta pakulne, mano paltas juodas, o ir plaukai pačios banaliausios juodos spalvos. Nes aš grižtu namo pusę dvyliktos nakties. Pavakarieniauju stačiom virtuvėje. Apsirengiu savo žalią pižamą.
Ir viskas sugrįžta.
Bet niekas taip neliūdina kaip pabaigos. Net jeigu baigiasi skausmas, dramos ir įtampa. O gal tie žodziai ant baltų lapų ar kraujo lašai ant šilkinių paklodžių.
Nes gyvenimas lagaminuose.
Ir cappuccino kavoje.
O tas žodis yra „ne„.
