Monthly Archives: gruodžio 2009

Gali apsivyti kaklą rankomis, įgrūsti pirštus tarp pirštų, susiglausti taip, kad nebūtų jokio tarpo, nė menkiausio plyšio. Bet net susikibę šakomis ir susiviję šaknimis medžiai girioje lieka po vieną ir stovi audroje vieni.
Mes- net ne girioje, o šalto ir abejingo pėstiesiems asfalto platybėse. Ir lietėmės tik pirštų galiukais. Ir tai- vos vos. Dar- nugaromis miegodami, ir kartais apsiversdavau ant kito šono ir įsikniaubdavau jam į nugarą, o kartais man atrodydavo, kad jam įgriso ir tais kartais kažkodėl jausdavausi nesmagiai. Nes žinojau, kad nieko, nei jau, nei vis dar nėra, o tas šalia gulintis svetimas kūnas tik niokoja mane, kaip nepatyręs chirurgas ardo mano vidaus organus- širdį, smegenis… Neneigiu- žinojau.
Jau beveik du mėnesiai. Iščiupinėjau kiekvieną jausmą, net menkiausią kvėptelėjimą ar virpį. Visi turi pavadinimus. Ir nors skausmas atlėgo, užvirė širdis. Aš pikta. Nes jaučiuosi kaip mėsos gabalas, kuriuo pasinaudojo. Negaliu patikėti, kad nesibjaurėjau jo puldinėjimais, stumdymu , grabaliojimu ir dulkinimu…
Pasaulis ydingas, bet jaustis laimingam- nieko baisaus.Tikiuosi, kad to kada nors galėsiu palinkėti ir tam save dievinančiam, teatrališkam, kapitalizmu susižavėjusiam buratinų princui.
Kita vertus, iš kur žinoti, kad lieti duženas, jei nemoki jausti? O jei ir pats esi negrįžtamai sudužęs?

 

• Nes rašo tik nelaimingi.

O paslaptis apie mano ateitį atskleista. Ir taip nesurežisuotų net Spylbergas. O aš dabar jau žinau, kur ta mirtis. Ir jei anksčiau svarstydavau- manyje ar šalia manęs, tai dabar jau žinau- visur. O taip ieškojau.
Išbandžiau visas kėdes, perdėliojau spintose skalbinius, išvaliau langus. Pagaliau- lempų gaubtus, durų plyšius, perverčiau visų knygų puslapius… bet neradau.
O buvo taip paprasta. Slepiasi tik tada, kai ieškome. O gal- kas ieško, tas randa?
Tik, kad manęs nebebus… Aš apie tai nepagalvojau.
Nebijok, Salomėja, viskas bus gerai. (Jei tik liksi gyva)

• Nes tai atrodo labai tikra.

Visus nepasakytus dalykus stengiuosi pamiršti. Nes dar nesu pasiruošusi to ištarti garsiai. Kas iš to, kad aš jau viską žinau, jei niekada to negalėsiu papasakoti kitiems? Nebent būčiau pasiryžusi viskam.
Kita vertus aš ir taip viskuo pranešu apie save. Netyra, darkyta, neaiškia, skubia svajonių kalba. Aš puikiai tvarkiausi su užuominomis ir ženklais, nors gal ir negalėjau mažiausiu gestu ar intonacija pakerėti, pravirkdyti ar prajuokinti, bet bent nepasiduodavau.
Nors ne. Man nereikia jokiio alibi. Aš nesijaučiu kalta, kad nieko neveikiu.

„ir jei klysti, tai klyst iki galo, kad daugiau klaidų nekartotum „
Va ir ne, blet, va ir ne.