Ar dažnai galvojate apie lagaminus?
Širdis plaka taip stipriai, kad dunksi visa galva ir net akys užsimerkia, lyg pripiltos rūgšties. Ne, aš neskambinu, aš žaidžiu toliau šitą kvailą, skausmą keliantį žaidimą. Neimti, neliesti, tik nepaliesti to prakeikto telefono, susigalvojant milijonus atseit turiningesnių užsiėmimų. Laukimai visada lieka tie patys. Visada lieka tos pačios degalinės, kuriose ta pati pigi, neskani ir vos vos rusva kava. Tie patys tamsžaliai neguodžiantys Volkswagenai, iš kurių kartais išlipa mane užgriuvusi nelaimė- Buratinų karalius Tomas Tomas, o kartais ne.
Miestas kitas, o pasiilgimai tie patys. Ir noriu, ir bijau. Nes sutarimai, kaip perlų karoliai- jie gražūs, bet dažnai nutrūksta. Nutrūksta gijos, draugystės, voratinkliai irgi. Aš nenoriu, nenoriu, nenoriu, bet jaučiuosi, lyg sumaišiusi lėktuvus ir patekusi į sumautą užsienį.
Akys aklos. Nemato. Nenori. Nesupranta. Kad sąsiuviniai kiti, o užrašai tie patys. Nes reikia saugotis žmonių, kurie daug galvoja- jie tampa akli. Taip! Aš susimoviau! Aš gyvenau kitame mieste ir man ten nepatiko. Nei miestas, kuris galbūt kažkam yra tikrai nuostabus, nei Džiunglių Džimas, kuris, na… kai pradedu apie jį galvoti, man pasidaro klaikiai nuobodu (ar šis cinizmas irgi prastas?)
Man patinka pradžios. Man patinka kvaili klausimai, dar kvailesni atsakymai. Man patinka standi alaus puta, apsilažyti lūpas. Man patinka akimirkos, banaliai universalūs laiko dabar momentai. Man patinka Savulytė. Jei nepažįstate Savulytės, tai ir apie mane ne kažką žinote. Blogi reikalai. Ji daro didelę įtaką man.
Ne, karas nesibaigė, karas tik prasidėjo. Sveiki atvykę į mano Vaterlo.
