Kas nors kaip Tu.
Galbūt mudviem tai prisisapnavo. Abiems atskirai.
Sidabriniai debesys, plaukiantys T.T. akių mėlynumo dangumi. Visos pradėtos ir neužbaigtos knygos. Tiltas. Bokštas. Upė ir 7 mėnuliai. Vakarai be apkabinimų.Nes jis nerado žodžio, kuris pavadintų mane ir leistų jam pasilikti. Ta vienintelė diena mano gyvenime atėjo, reikėjo būti labai atidžiai, kad pastebėčiau skirtumą tarp jos ir kitų dienų.
Vaikščiojom pamiške, mano moliuoti batai, kakavos termosas jo mėlynai pirštinėtoj rankoj. Geriausia ką jis turi- yra akys, atsuktos į mane, virstančios pora linksmų plyšelių. Šypsena, kainavusi man gyvenimą.
„Nebuvau tau geras“,- kalbėjo jis, eidamas dideliais žingsniais. Gunktelėjęs. Balsas kaip jūros gausmas- nepastovus, ir vis dėlto toks pat. Kai visko prikalbėjo pernelyg daug, turėjau nusisukti ir užsidengti rankomis veidą.
Uždėjo rankas man ant pečių, pabučiavo orą kažkur prie kairiojo mano smilkinio ir ėmė murmėti kažką apie rausvus satino užtiesalėlius, Mažąją Bū… Lyg kvėpuočiau stiklo šukėmis- supistų ilgakočių vyno taurių. Liepiau jam pasitraukti. Jis padarė ko prašomas ir atitraukė rankas. Tačiau mes jau nebebuvom svetimi.
Upė. Toks saldus bangų garsas. Jei praeitų penkeri metai…
T. T. traukė dūmą. Taip, tarsi nuo to priklausytų gyvybė. Arba mirtis. Jau gailėjausi pasikarščiavusi, bet buvo per vėlu. Jis atsisėdo ant pakrantės akmens ir, susiėmes rankomis galvą, pravirko.
Buvau išgyvenusi tai sapne. Begalę kartų priėjusi prie jo ir suėmusi už abiejų rankų. Drėgna T. T. šiluma.
„Ir kada nors aš tavęs paklausiu, ar man atleidai…“
„Tomai, Tomai“,- tepasakiau.
