Skrendantis rugsėjis.
Prieš miegą dar pasikartoti žodžius ir visą kitą- gestus, žvilgsnį, krintančią sruogą, gal net tylų šniurkštelėjimą. Ir toliau tikėti Kajaus Atsitiktinumų Dievu.
Prikimšti galvą visokių paikų minčių- apie dvidešimtmečius ilgom blakstienom, it karvių, plazdenančiom viršum žuviškų akių, apie šokius iki ryto su tais pačiais dvidešimtmečiais, apie ryte ir visą diena drebančias rankas (vis dėl tų šokių), apie sukneles- prastas, gražias, gražiausias, net apie back to the red, nes taip, taip, taip- gyvendamas Kaune nuolat gauni realybės dozių.
Na, o pastaruoju metu mano gyvenimuose yra tik realybė, nė trupučio neiškreipta ir nepagražinta. Pasakų nebeliko. Bet kadangi jau seniai turiu savų reikalų su pasakomis, esu truputį išsigandusi.Nes sruogos iš kietai susukto kuodelio nekrenta- net norėdamas neišpeštum, stropiai surepetuoti žodžiai taip ir skamba- surepetuotai, gestai- tik skėsčiojimai rankomis, o žvilgsnis…
Plačioji tuščia realybės erdvė.
Kaip įveikti realybę, jei girdžiu net save sakant, kad tai,kas mirė, nebegyvens. Sviestinėje vakaro dangaus miglelėje, tyliai susiglaudus ant purvinų prieplaukos turėklų, cigaretės pelenams byrant į vandenį, kuris nusineša virpesį lūpose. Ar turėjau pasiduoti tada?
Istorija, virstanti pasaka. Ir indai mano pasakų ištekliams- klausančios ausys, skaitančios akys, nes grėsmių neįmanoma perdėti.
Pasakų Žemėje miršta Buratinų Princas.