Be temos

Įsimylėjusi skausmą.

19 spalio 2011
Komentarai išjungti - Įsimylėjusi skausmą.

Sąsiuviniai išplėšytais lapais. Visų jų nebeįstengiu prisiminti. Bet atrodo, kad buvo septyni. Su aštuntuoju gulime ant baltutėlaičio turkiško smėlio. Aš renku ženklus: mėtų kvapą savo plaukuose, nugertą „Pepsi“. M. ranką, žaidžiančią su mano bamba, lūpas- keistas ir svetimas.
  Ar tu kalbi man? Spokso į mane. Tie žodžiai. Tau jie niekada nebus ištarti. Bet jis juk puolė į taksi, išlipo grūstyje, kad suspėtų, perlipo per mašinas, lietui lyjant. Nežinau, ar būčiau pasielgusi taip pat. Pabučiavo kaklo duobutę. Lūpos. Nusivylimas kėlė fizinį skausmą. Tai buvo ne T.T. Akys ne tokios ryškios, kokias kartais regiu rytais busdama iš miegų.
O šiandien devintas rytas Turkijoje ir aš pamiršau verkti. Stengiuosi nebeprisiminti. Po dvejų metų tai tampa visai įmanoma.
M. ranka iš vežimėlio kelianti lagaminą. Smaragdinės viešbučio foje sienos ir skliautuotos lubos. Erdvus kambarys, kurio dryžuoti tapetai susilieja su M. akimis, ištįsta, ir sudužta, atsitrenkę į auksaspalvį parketą. Pasidaro taip tylu. Kone vien nuo kūno krintančių rūbų šiugždėjimas. Mylėtis, kol nebegalėsiu ištarti jo vardo. M.
Vėliau- tik vynas ir kvapas, tvyrantis visur- žmonėse ir jų istorijose- sluoksnis po sluoksnio. Įsitaisyti lauko kavinėje lyg būtų sekmadienis ar kokia šventė, neišvengiamai žinant, kad baigėsi ir kelias, ir benzinas.

Ir jis turės man viską atleisti. Nes aš neįstengiu!

Ėjo trečia birželio savaitė….

22 liepos 2011
Komentarai išjungti - Ėjo trečia birželio savaitė….
Nuleisti pilkšvai mėlyni roletai ant pravirų dulkėtų langų. Pora tonų šviesesnė antklodė ir pagalvė. Ant staliuko kairėje- bananų traškučiai su karamele ir stiklinė vandens. Puspilnė. Gal pustuštė. „Edita“ ties 47 puslapiu.

Tuk, tuk. Ir atsiveria durys. Akimirką dingteli, kad viskas baigta, kad visos kortos atverstos, trauktis nebėra kur ir beliko tik pasiduoti. Bet ne. Pasitikiu savimi. Pasitikiu netgi savo klaidomis. Nebemyliu jo. Netgi manau, kad nemylėjau. Čia, tarp baltų ligoninės sienų, tai atrodo dar labiau įtikima.

Atsisėdu lovoje. T.T. apkabina mane. Jo marškiniai atsegioti, plaukai ir veidas šlapi. Virpa. Kvepia „Davidoff.“ Vos vos. Beveik nepastebimai. Bet juk tai T.T.

Kai atšlyja- prisimenu savo riebaluotą raudoną galvą ir traškanotas akis.

Ima dėlioti atsineštas gėrybes- vaisius, uogas. Man, vis dar neatgavusiai amo, į rankas įbruka didžiausią indą su morkų sultimis, veblendamas, esą man dabar reikia vitaminų ir kitokio mėšlo.

  -Man gi nieko rimto,- lepteliu vos judindama lūpas. Pastatau indą su sultimis ant staliuko kairėje.T.T. spokso į mane drąsiu žvilgsiu ir žino, kad meluoju.

Tada krinta ant kelių ir verkia be perstojo, spausdamas rankas prie šlapio veido. Kvėpuoju giliai. Giliau. Giliau. Mano rankos padėtos ant kelių. Skaičiuoju iki dešimties. Tada dar kartą. Galiausiai ryžtuosi. Pakeliu nuskalbtą šiurkštų apklotą ir išlipu iš lovos.

Atsiklaupiu prieš T.T., imu jo veidą į savo rankas ir stipriai jį papurtau. Sėdime taip kurį laiką. Paskui paskubom pradėjome kalbėti kažką nereikšmingo. Viskas stojo į savo vietas. Jis padėjo man įlipti į lovą. Negrabiai užklojo mano plonas kojas. Atsisėdo šalia. Prisispaudė prie manęs.

Tiek daug kartų sėdėjau šalia jo. Automobilyje, prie stalo, kine. Visada išdidi, laikanti atstumą, neprisileidžianti. O šiandien neišsiploviau plaukų, o jis žiūri į mane lyg į stebuklą. Po to nebežiūri. Vėl žiūri. Akys nebe mėlynos. Pilkos. Gal nuo verksmo.

…Tada iš lėto pasibaigia laikas. ir jo nebelieka….

01 juodoji ugnis.

12 gegužės 2011
Komentarai išjungti - 01 juodoji ugnis.

ar tu esi ar tu esi 173 diena po lapkričio apatinių šilkas slystantis tarp šaltų delnų ir aukštose taurėse teliūskuojantis šampanas pašauk paukščius išskristi nes tai tik sapnas ir tu kuždi kuždi taip miela su rytu pasibaigs kai lieka tik smilkstančios nuorūkos ir kavos tirščiai porceliano puodeliuose
Pasikartoju kad viskas gerai gerai gerai kad normalu tik ašaros plauna tušą velniop juk vakarykštis
Palikti dienas kalendoriuje kaip kvėpavimas kartais palieka kūną o kad paliktų ir manąjį nes šiandien sunkiau nei bet kurią kitą dieną daug sunkiau nei pačią pirmą o juk turėjo atlėgti kad galėčiau kvėpuoti ir gyventi o negaliu esu silpna silpna ir niekas neguos sakydamas- esą viskas bus gerai nes juk tai aš- Mėja- pirmoji šitaip pasakiau plačiai šypsodama

Dvi dienos iki lapkričio o širdis jau buvo išėjusi

I feel grey.

sau apie save, kai nebelieka priežasčių.

9 gegužės 2011
Komentarai išjungti - sau apie save, kai nebelieka priežasčių.

Nes jau per daug vidurnaktis. Balta oda, baltos lubos, balta suknelė. Parkritus ant juodų grindų esi lyg pienės pūkas. Balta balta. Trapi ir švytinti. Ramu ir lengva. Paleisti. Nelaikyti. Nebetraukti į save ir neberišti saitų, kurie vis nutrūksta, nes kurių tiesiog nėra.

 Diena po dienos jis tave pažinos vis mažiau, kol galiausiai visai pamirš, kad pažinojo kažką, kas matė jo širdį. Bet ašaros baigsis. Tiesą sakant, jau seniai nebeverki dėl jo. Gal tik truputį dėl savęs. Bet ašaros gerai. Išmintingi žmonės sako, kad jos reiškia viltį. Kai nebelieka ašarų, nebėra ir vilties.
O skrydžiai? Skrendam. Krentam. Kylam. Ir žengiam šalia vienas kito. Debesys pasiveja. Debesys pralenkia.
Grįžti į raudoną;
         į šypsenas;
         į ledus ant lūpų kampučių;
         į pievas;
         į visišką begalybę savęs;
         į kirų klyksmus, kai vėjas plaukuose, o po kojomis smėlis;
         į dangų, kur tik dangus, o aukščiau- tik raketos.
Paleisti į dangų su raketom ir tik taip turėti amžinai visas visas šypsenas, pievas, dulkėtas pakeles, cigarečių nuorūkas, bučinius į kaklą, kokainą ant balto virtuvės stalo, pušyną prie kelio, sūpynes. Turėti jį taip, kaip niekas negalėtų, nė nepagalvotų šitaip jį turėti širdyje.
Užmigti ir nubusti su juo nesančiu šalia. Beveik pamiršti ir vėl sudėti iš šukių, šiukšlių ir skivytų.
Ir viską neigti. Jam ir kitiems. Savęs jau nepavyksta apgauti.

Raketos.

18 kovo 2011
Komentarai išjungti - Raketos.
Kovas ir lapkritis, o mano skausmas- varvantis raudonas vermutas. Bet tu nesupranti. Tai tik kovo vėjas, taršantis purviną Nemuno vandenį.
Esi gramas gelsvų krasulos žiedų- didžiausias mano turtas tarp nepažįstamų miegūstų veidų, kai apraudu nepagimdytą meilę ir kalbinu svetimus kūdikius. 
Kažkas skaidrus ir slegiantis krūtine pakyla.
Ledonešiu pakvimpa.

Kinų restoranėlyje siurbčioju kavą, vos įveikdama pagundą paimtidar vieną šokoladuką, nes tu laikai mane už rankų, tavo delnai sausi ir karšti, o ant šachmatinių grindų banguoja tingūs šešėliai.
Ir tada tenka nubusti aukštoms viešbučio luboms prispaudus. Įsinerti atgal į juodus savo rūbus, sakytum, nešiočiau amžiną gedulą.
Tokia ta ryto elegancija.
Galiausiai tenka tave vėl užkasti žemėm.

 

Rėkti ugnimi.

17 kovo 2011
Komentarai išjungti - Rėkti ugnimi.
Šį kartą galvotasis yra išsigandęs.
Nes aš atėmiau paskutinius žodžius ir tu, dešine ranka suėmęs mano netvarkingus plaukus ir prikišęs veidą prie veido, kuždėjai:
– Esi tik kurva.
Buvai arti, arti. Galėjau suskaičiuoti mažulyčius prakaito lašelius ant nosies, ar kraujagysles akių obuoliuose, ar žvilgtelėti į save, keistai užversta galva, tavo mėlyniausių pasaulyje akių vyzdžiuose. Taip arti, arti. Puikus atstumas. Tobulas atstumas spjūviui.
Bet. O taip! Aš esu. Vis dar. Juoduose šyduose tavo blakstienų, trūksmingame alsavime naktį, skaidriose pykčio ašarose. Visada, visada esu tavo kryžkelėse, kai pasirenki neteisingai. Esu griaustiniuose, už lango šniokščiant lietui, kai manęs nėra. Esu šilkiniuose cigaretės dūmuose, tingiai kylančiuose į dangų, kuriame irgi esu.
Ir, žinoma, esu tik kurva. Nelengva, bet esu.
O ar sunku, mielasis, pasimeluoti sau apie sugrįžimus, apie kuriuos nežino niekas niekas? Ar sunku kiekvieną naktį miegoti vis su kita, laukiant, kad ta naktis greičiau baigtųsi? Ar sunku išeiti ir gyventi, nuolat prisimenant kažkur tebesančią mane?
Ar sunku žinoti, kad esu žalzganuose tavo upės vandens pursluose, kuriais užspringsi?
Ar sunku žinot, kad esu tik kurva?
Turėtų būt nelengva.
Atleisk. Aš nemoku būti silpna.



„…kai aš liksiu vienas, būki žemėj netoli…:

13 gruodžio 2010
Komentarai išjungti - „…kai aš liksiu vienas, būki žemėj netoli…:

  Drėgnose saujose gniaužiu savo juodo šifono suknelės klostes. Vieną neklusnią sruogą, išsprūdusią iš kuodo, apsuka tarp dviejų pirštų, tada- užkiša už ausies, kažkaip arti, per arti palinkdamas. Pilnais plaučiais traukiu į save jo kvapą. Kvepia migdolais ir cinamonu. Liaudiškai- trim pirštais- pakelia prie lūpų pusiau nurūkytą cigaretę. Žvelgia į mane miglotomis ir, kaip visada, patenkintomis akimis. „Tu nusidažei plaukus“,- konstatuoja. Šypteliu, paraustu iki pat ką tik minėtų plaukų šaknų.

 

Gyvenimas buitiškesnis. Svajoju apie nuosavą virtuvę, kurioje auginčiau siu mirtas ir raudonėlius spalvotuose vazonuose ant palangės. Rytais ten cyps virdulys ant viryklės ir bus plikoma kava, savaitgaliais kvepės obuolių pyragas arba bandelės su cinamonu, gal imbieriniai sausainiai. Ragausim juos gurkšnodami karštą kakavą su pienu. Puslapis po puslapio bus rašoma nauja mano istorija; atsikratoma viso to skausmo, kuris sugrovė man gyvenimą, sunaikino ramybę, kuris privertė mane numirti, o tai, kas liko iš manęs tėra tik ragana, kurios visi taip bijo, kurią apkalba ir kartais- O Dieve!- įtarinėja mane esant viena tų moterų, kurios labiau vertina moterų draugiją.
  O aš tik ištryniau keletą telefono numerių iš telefono, kuris visada žino per daug. Dar ištryniau nuotraukas, vaizdo įrašus, dainas. (Pasilikau tik „Knocking on heavens door“, nes jei išmesiu, o paskui gailėsiuos?)
  Jau nebelaukiu skambučio pakeisiančio visą gyvenimą, nes žinau- esu per baili atsiliepti, be to- pokyčiai visai čia pat.
  Ir aš imu priklausyti laikui, kurio dalimi taip nenorėjau būti.

Nėra.

27 lapkričio 2010
Komentarai išjungti - Nėra.

  Latte su riešutų sirupu. „O aš įsimylėjau geriausią tavo draugą“,- žodžiai džiuvo ir trupėjo burnoje. Jis suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą. Žiūrėjo tiesiai į akis, o saulė plieskė per langų stiklus ir gulė ant grindų auksiniais kvadratėliais.
  „Elgiesi visai kaip visi tavo pašlemėkai buvę, o juk aš ne toks…“
  O kitokio man nė nereikia. Iš tiesų, nereikia jokio. Ir iš vis, nieko nieko dabar. Tik dar trupučio ramybės, Mraz’o gitaros ir spalvotų karamelių su erškėtuogių arbata.
   Kartais fotografuoju vyrus, judančius blizgančiais plieno pastoliais, kartais skaičiuoju tamsžalius Volkswagen’us tamsintais langais, kartais žaidžiu teleloto, kartais- geriu karštą sidrą. Kartais išgeriu tiek, kad kai kas padeda apsiauti batus. Matydama tik kai ko kepurės viršų, meldžiu Dievo, kad tik neįvyktų tai, kad neišvengiamai įvyks. Lyg juodas verdantis plastikas, neapykanta sau užlieja krūtinę ir užstringa gumulu gerklėje. Na, o kol kas džiaugiuosi kitų laimėmis ir gyvenimais.
  Tik ne laikas dabar įsimylėti. Bet galima įvelti daugiau veikėjų i savo liūdesio istorijas. Kai daug nebeskauda ir neapmaudu. Švelniai pasijuokti pasijuokti iš savęs ir patikėti, kad nemelavau Lepšiui.(Žinau, skaitai dar mano rašliavas, piktas, įsižeidęs, gal išduotas. Dar negreitai sužinosi kaip tau pasisekė. O iki tol galime ir toliau apsimesti, kad mus kažkas skiria- siena, tvora, ar tiesiog- op!- griovys.) Sudėti viską į skliaustelius.
  Visai nieko šalia. Tik knygų stirtos. Kūdikių parduotuvės ir krykštavimai, džiaugiantis tuo, kas visai neseniai kėlė žiovulį.

  Proto užtemimo istorijoje dedamas taškas.
  Laikas apie tave neberašyti, Tomai.

Girtas Reikjavikas arba Tarptautinė valkata.

11 lapkričio 2010
Komentarai išjungti - Girtas Reikjavikas arba Tarptautinė valkata.

Kai kuriose spintose vielinės pakabos, kabinant ant jų drabužius, man dzingsi kaip vėjo varpeliai. Bet tik ne viešbučiuose. Juose niekada neiškraunu lagaminų. Tiesiog.
Palendu po droviai rausvais šilkiniais apklotais didžiulėje lovoje. Bandau įsivaizduoti Džiunglių Džimo bučinius. Žinau, jie bus kitokie, negu T. T. Neabejoju. Kažkur giliai viduje kažkas labai saldžiai siūbteli, beveik skaudžiai, bet vis dėlto ne. Esu truputį per didelė šitiek daug galvoti.
Viešbučio bare gurkšnoju raudonajį vyna. Kaip visada, derėtų pridurti. Raudonasis vynas ir butaniškos krevetės su prėskais indiškais prieskoniais. Džimas prieina iš nugaros, kvepia kardamonu, apkabina iš nugaros per liemenį, prisiglaudžia, kužda, kad aš jam vis dar graži. „Graži“ gal ne visai tinkamas žodis. „Žavi“- sakydavo T. T.
Negalvok apie T. T.,- liepiu sau, negalvok. Jis nesugrįš. Prisileidusi tokias mintis, visada pasijuntu klaikiai kalta, kad laikau jį sugniaužusi kaip kokį talismaną, ginantį nuo kitų vyrų, apie kuriuos nėra jėgų galvoti. Nemėgstu prisileisti vyrų.
Vis dėlto kartais prisileidžiu ir -štai- atsiduriu apšnerkštame Vilniaus oro uoste. Lėktuve taurė „Martinio“ ir laikymasis už rankų lyg… ne, ne. Tai tik išimtis. Dar taurė ir ryškėjanti Reikjaviko panorama.
„Noriu išbučiuoti tavo baltą odą. Svajoju, kaip glostau tave, tavo krūtinę, kaklą, kaip atsiveria tavo lūpos, kai bučiuoju tave. Noriu turėti tave, kol nebegalėsiu atskirti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda tavasis…“ .
Šypsausi tai girdėdama, negaliu jam to uždrausti, nenoriu nepaklusti. Jo veidas taip arti, kad galiu suskaičiuoti blakstienas. Ragauti jo lūpas, saldžias kaip grietinėlės tortas, jausti kietus delnus ant nugaros, spaudžiančius mane į kūno karštį. Nežinau, ar man patinka. Garsiai groja „Bela Lugosi’s Dead“. Labai gražu, baisiai gražu. Blyškios rožės ant išblukusios melsvos komodos. Gražu. T. T. nekentė ryškių spalvų.

Nemėgstu miegoti apsikabinusi, mane glumina trūksmingas alsavimas šalia, o kai į kambarį įsivogia pirmieji saulės spinduliai ir šoka ant kreminių sienų, aš taip noriu, kad priglustų dygiu skruostu prie manojo ir kutentų blakstienomis; giliai įkvėptų manęs, pabučiuotų į kaklą kartą, tada kitą, dar vieną…

Bet tai ne T. T., tai Džiunglių Džimas. Jis nusišypso, jo pilkšvai rudos akys žvelgia į mane nuolankiai, aš žinau, nes mylimieji yra mylimieji, svetimi yra svetimi, o visa kita yra visa kita. Taigi, bet kuo gali tapti bet kas.

Septyni Nykštukai ir Mažoji Bū.

7 spalio 2010
Komentarai išjungti - Septyni Nykštukai ir Mažoji Bū.

„Pabučiuok mane dabar“,- dvidešimtmetis šypsosi. Jo grožis išskirtinis, keliantis nuostabą. Goslios lūpos ir plėšrūs dantys.Trumpos susilietimo akimirkos, virstančios ištisa begalybe. Nežinau, ar tai tinkami apibūdinimai.

Esu kalbėjusi apie tai ir apie tokį laiką, kurio greitis- penki milijonai minčių per sekundę; apie tokį laiką, kuris labiau žeidžia, negu gydo; apie tokį laiką, kurį patogiau įsivaizduoti, negu prisiminti. Dabar tas laikas. Ir jei Buratinas mano akys- aš galiu nematyti, aš galiu nekalbėti, jei jis mano žodžiai, aš daugiau niekada neskraidysiu, nes jis- net ne sparnai, jis mano dangus, ir aš nebeprivalau nieko mylėti, nes jis buvo mano Meilė. Mano mylimasis miglų akimis, leidžiantis mane mylėti kitiems- dvidešimtmečiams ilgom blakstienom, Džiunglių DžimamsX6 BMW’ų, net Strabanicams– surūdijusiais mechanizmais širdyje. Visi jie norėjo/ nori/ norės mane mylėti. Bet mano mintys yra Buratinas

…nes septyni nykštukai pasakė: „Mes negalime viso to užkasti į juodą žemę“ ir padarė permatomą stiklo karstą.

O baltos linijos ant lygių lygiausių paviršių- paprasčiausias kokainas iš Kolumbijos, kainuosiantis septynerius metus, o dūžtantis gyvenimai- filmai po akių vokais, o skausmas- daiktai lagaminuose ir geltona TAXI lemputė kiemo tamsoje.
„O tu turbūt irgi ne iš džiaugsmo geri?“– jo mėlynos akys irgi pilnos ašarų. Asmeniškas, dar priklausantis man, neapsakomai gražus. Ir tik dvi savaitės iki žinios apie vienintelę mano Bū. Taip vadinau mintyse.

Žinau, Buratinas norėtų paklausti, kodėl.
Norėčiau ir aš. Nes kas gali būti geriau už gyjančias žaizdas, kai visas pasaulis sukasi, o mes įstrigome“

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos