Drėgnose saujose gniaužiu savo juodo šifono suknelės klostes. Vieną neklusnią sruogą, išsprūdusią iš kuodo, apsuka tarp dviejų pirštų, tada- užkiša už ausies, kažkaip arti, per arti palinkdamas. Pilnais plaučiais traukiu į save jo kvapą. Kvepia migdolais ir cinamonu. Liaudiškai- trim pirštais- pakelia prie lūpų pusiau nurūkytą cigaretę. Žvelgia į mane miglotomis ir, kaip visada, patenkintomis akimis. „Tu nusidažei plaukus“,- konstatuoja. Šypteliu, paraustu iki pat ką tik minėtų plaukų šaknų.

Gyvenimas buitiškesnis. Svajoju apie nuosavą virtuvę, kurioje auginčiau siu mirtas ir raudonėlius spalvotuose vazonuose ant palangės. Rytais ten cyps virdulys ant viryklės ir bus plikoma kava, savaitgaliais kvepės obuolių pyragas arba bandelės su cinamonu, gal imbieriniai sausainiai. Ragausim juos gurkšnodami karštą kakavą su pienu. Puslapis po puslapio bus rašoma nauja mano istorija; atsikratoma viso to skausmo, kuris sugrovė man gyvenimą, sunaikino ramybę, kuris privertė mane numirti, o tai, kas liko iš manęs tėra tik ragana, kurios visi taip bijo, kurią apkalba ir kartais- O Dieve!- įtarinėja mane esant viena tų moterų, kurios labiau vertina moterų draugiją.
  O aš tik ištryniau keletą telefono numerių iš telefono, kuris visada žino per daug. Dar ištryniau nuotraukas, vaizdo įrašus, dainas. (Pasilikau tik „Knocking on heavens door“, nes jei išmesiu, o paskui gailėsiuos?)
  Jau nebelaukiu skambučio pakeisiančio visą gyvenimą, nes žinau- esu per baili atsiliepti, be to- pokyčiai visai čia pat.
  Ir aš imu priklausyti laikui, kurio dalimi taip nenorėjau būti.

  Latte su riešutų sirupu. „O aš įsimylėjau geriausią tavo draugą“,- žodžiai džiuvo ir trupėjo burnoje. Jis suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą. Žiūrėjo tiesiai į akis, o saulė plieskė per langų stiklus ir gulė ant grindų auksiniais kvadratėliais.
  „Elgiesi visai kaip visi tavo pašlemėkai buvę, o juk aš ne toks…“
  O kitokio man nė nereikia. Iš tiesų, nereikia jokio. Ir iš vis, nieko nieko dabar. Tik dar trupučio ramybės, Mraz’o gitaros ir spalvotų karamelių su erškėtuogių arbata.
   Kartais fotografuoju vyrus, judančius blizgančiais plieno pastoliais, kartais skaičiuoju tamsžalius Volkswagen’us tamsintais langais, kartais žaidžiu teleloto, kartais- geriu karštą sidrą. Kartais išgeriu tiek, kad kai kas padeda apsiauti batus. Matydama tik kai ko kepurės viršų, meldžiu Dievo, kad tik neįvyktų tai, kad neišvengiamai įvyks. Lyg juodas verdantis plastikas, neapykanta sau užlieja krūtinę ir užstringa gumulu gerklėje. Na, o kol kas džiaugiuosi kitų laimėmis ir gyvenimais.
  Tik ne laikas dabar įsimylėti. Bet galima įvelti daugiau veikėjų i savo liūdesio istorijas. Kai daug nebeskauda ir neapmaudu. Švelniai pasijuokti pasijuokti iš savęs ir patikėti, kad nemelavau Lepšiui.(Žinau, skaitai dar mano rašliavas, piktas, įsižeidęs, gal išduotas. Dar negreitai sužinosi kaip tau pasisekė. O iki tol galime ir toliau apsimesti, kad mus kažkas skiria- siena, tvora, ar tiesiog- op!- griovys.) Sudėti viską į skliaustelius.
  Visai nieko šalia. Tik knygų stirtos. Kūdikių parduotuvės ir krykštavimai, džiaugiantis tuo, kas visai neseniai kėlė žiovulį.

  Proto užtemimo istorijoje dedamas taškas.
  Laikas apie tave neberašyti, Tomai.

Kai kuriose spintose vielinės pakabos, kabinant ant jų drabužius, man dzingsi kaip vėjo varpeliai. Bet tik ne viešbučiuose. Juose niekada neiškraunu lagaminų. Tiesiog.
Palendu po droviai rausvais šilkiniais apklotais didžiulėje lovoje. Bandau įsivaizduoti Džiunglių Džimo bučinius. Žinau, jie bus kitokie, negu T. T. Neabejoju. Kažkur giliai viduje kažkas labai saldžiai siūbteli, beveik skaudžiai, bet vis dėlto ne. Esu truputį per didelė šitiek daug galvoti.
Viešbučio bare gurkšnoju raudonajį vyna. Kaip visada, derėtų pridurti. Raudonasis vynas ir butaniškos krevetės su prėskais indiškais prieskoniais. Džimas prieina iš nugaros, kvepia kardamonu, apkabina iš nugaros per liemenį, prisiglaudžia, kužda, kad aš jam vis dar graži. „Graži“ gal ne visai tinkamas žodis. „Žavi“- sakydavo T. T.
Negalvok apie T. T.,- liepiu sau, negalvok. Jis nesugrįš. Prisileidusi tokias mintis, visada pasijuntu klaikiai kalta, kad laikau jį sugniaužusi kaip kokį talismaną, ginantį nuo kitų vyrų, apie kuriuos nėra jėgų galvoti. Nemėgstu prisileisti vyrų.
Vis dėlto kartais prisileidžiu ir -štai- atsiduriu apšnerkštame Vilniaus oro uoste. Lėktuve taurė „Martinio“ ir laikymasis už rankų lyg… ne, ne. Tai tik išimtis. Dar taurė ir ryškėjanti Reikjaviko panorama.
„Noriu išbučiuoti tavo baltą odą. Svajoju, kaip glostau tave, tavo krūtinę, kaklą, kaip atsiveria tavo lūpos, kai bučiuoju tave. Noriu turėti tave, kol nebegalėsiu atskirti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda tavasis…“ .
Šypsausi tai girdėdama, negaliu jam to uždrausti, nenoriu nepaklusti. Jo veidas taip arti, kad galiu suskaičiuoti blakstienas. Ragauti jo lūpas, saldžias kaip grietinėlės tortas, jausti kietus delnus ant nugaros, spaudžiančius mane į kūno karštį. Nežinau, ar man patinka. Garsiai groja „Bela Lugosi’s Dead“. Labai gražu, baisiai gražu. Blyškios rožės ant išblukusios melsvos komodos. Gražu. T. T. nekentė ryškių spalvų.

Nemėgstu miegoti apsikabinusi, mane glumina trūksmingas alsavimas šalia, o kai į kambarį įsivogia pirmieji saulės spinduliai ir šoka ant kreminių sienų, aš taip noriu, kad priglustų dygiu skruostu prie manojo ir kutentų blakstienomis; giliai įkvėptų manęs, pabučiuotų į kaklą kartą, tada kitą, dar vieną…

Bet tai ne T. T., tai Džiunglių Džimas. Jis nusišypso, jo pilkšvai rudos akys žvelgia į mane nuolankiai, aš žinau, nes mylimieji yra mylimieji, svetimi yra svetimi, o visa kita yra visa kita. Taigi, bet kuo gali tapti bet kas.

„Pabučiuok mane dabar“,- dvidešimtmetis šypsosi. Jo grožis išskirtinis, keliantis nuostabą. Goslios lūpos ir plėšrūs dantys.Trumpos susilietimo akimirkos, virstančios ištisa begalybe. Nežinau, ar tai tinkami apibūdinimai.

Esu kalbėjusi apie tai ir apie tokį laiką, kurio greitis- penki milijonai minčių per sekundę; apie tokį laiką, kuris labiau žeidžia, negu gydo; apie tokį laiką, kurį patogiau įsivaizduoti, negu prisiminti. Dabar tas laikas. Ir jei Buratinas mano akys- aš galiu nematyti, aš galiu nekalbėti, jei jis mano žodžiai, aš daugiau niekada neskraidysiu, nes jis- net ne sparnai, jis mano dangus, ir aš nebeprivalau nieko mylėti, nes jis buvo mano Meilė. Mano mylimasis miglų akimis, leidžiantis mane mylėti kitiems- dvidešimtmečiams ilgom blakstienom, Džiunglių Džimams iš X6 BMW’ų, net Strabanicams– surūdijusiais mechanizmais širdyje. Visi jie norėjo/ nori/ norės mane mylėti. Bet mano mintys yra Buratinas…

…nes septyni nykštukai pasakė: „Mes negalime viso to užkasti į juodą žemę“ ir padarė permatomą stiklo karstą.

O baltos linijos ant lygių lygiausių paviršių- paprasčiausias kokainas iš Kolumbijos, kainuosiantis septynerius metus, o dūžtantis gyvenimai- filmai po akių vokais, o skausmas- daiktai lagaminuose ir geltona TAXI lemputė kiemo tamsoje.
„O tu turbūt irgi ne iš džiaugsmo geri?“– jo mėlynos akys irgi pilnos ašarų. Asmeniškas, dar priklausantis man, neapsakomai gražus. Ir tik dvi savaitės iki žinios apie vienintelę mano Bū. Taip vadinau mintyse.

Žinau, Buratinas norėtų paklausti, kodėl.
Norėčiau ir aš. Nes kas gali būti geriau už gyjančias žaizdas, kai visas pasaulis sukasi, o mes įstrigome“