Geltona

Esu rožinis chalatas preciziškame automobilyje. Esu kalendros skonis ant jo šaltų lūpų. Esu tyla, limpanti prie jo. Esu jis, su kiekvienu įkvėpimu, kai mūsų prakaitas teka upeliais, stingsta ir virsta ledo pluta. Kiekvieną kartą, kai mirštu, net jei esu gyva.
Tai brangiai man atseisią, bet juk teisingumas- juokingas ir bevertis, o praradimais- nebetikiu.
Atraitytos rankovės, apnuoginančios žiemiškai baltą odą ir duobutes alkūnėse. Buki, stiprūs pirštai, apglėbiantys mane lovoje. Šviesiaplaukis, aukštas,  ironiškas. Vien už tai galėčiau jį mylėti. Priglusti prie jo. Kaip drabužis. Kaip vėjas. Nors valandėlę, nes jame tiek daug jūros ir saulės.

Nes kai kūnas tampa pernelyg lengvas tokiai širdžiai, kitaip ir nepavadinsi. Daugiau garsas, negu spalva. Visu savo geltonumu atsimuša į dangų, sugrįžta atgal į mane ir nebesitraukia. Kaip siena. Pėdos įauga į grindis, o nuo drovumo ir geismo svaigsta galva.

/  Jis ilgai maišė cukrų puodelyje nes aš jau buvau pamiršusi jį ir jis nebeturėjo veido todėl nebeturėjo akių ir negalėjo matyti tik rankos iš senų laikų kaip laukuose prieplaukoje balkone galiausiai lovoje  /

Bet jei visos mano stygos… Tebesinešioju jų skambesį. Dabar jau ne tik galvoje. Ne- visame kūne. Kad nustelbtų tuos prakeiktus žodžius, kuriuos ta kalė taškė tarp mūsų.

Trys dienos lūkesčiams susikurti;
Trys dienos žaizdai smegenyse atsiverti;
Trys dienos paslėpti savo mintis po lygiais tamsiais plaukais;
   atlikus tai, kas svarbiausia: duoti ir imti.