ir aš kasdien prisimenu mus.

Drėgni bučiniai ant mano blauzdų. Nėra prasmės kurpti istorijų, nes tai- T.T.,- jokios taisyklės jam netaikomos. Net sumišai grojantis amerikietiškas džiazas tėra tik detalė- šiandien priklijuota prie visumos.
Tai nereiškia, kad manau jį esant seną ar bjaurų, toli gražu- tik švelniai permainytą spalvų ir formų niuansų. Viskas pasikeitė. Mes virtom cigarečių pelenais.
T.T. verkė kakta atsirėmęs man į kelius. Paskui, pakilęs, neramiomis žemažiūrėmis akimis tarsi vijomis prikibęs, prisvilęs prie klūpančios manęs, vienu mostu nubloškė nuo spintelės taures ir vazą su zefyrais. Tie zefyrai buvo rožinai- būtų puikus pavadinimas, jei vieną gražią dieną imčiau rašyti knygą. Viena taurė sudužo, o kita nuriedėjo per virtuvę ir, atsitrenkusi į stalo koją, kvailai sustojo. Tyliai dūzgė didžiulis kaip kadilakas žalias šaldytuvas. Naktis, kurią verta prisiminti.
Tomas žengė du tris žingsnius, lyg žengdamas, lyg bėgdamas, čiuoždamas grindimis kaip paauglys, beveik vaikas. Jo šešėlis krito į šoną, ant grindų ir ant kairės sienos, kur kas aukštesnis už jį. Jis judėjo kiek kitaip, labai didingai, lyg būtų gyvenęs savo gyvenimą. Akys? Nieko ypatinga, tik gal labiau susikaupęs žvilgsnis.
Ryte pasiėmiau džinsus, dantų šepetėlį ir sėdau į precizišką automobilį, važiuojantį į Kauną. Bet M. nebuvo net panašus į T.T., kurio akys ir protas- kaip stiklas.
Nežinau, ar dar ką nors sapnuosiu dėl to, kad palikau Tomą. Ar mes buvom meilužiai, draugai, meilės bendrininkai? Tik širdis gali pasakyti. Bet ar to pakanka?