Tyla užtrunka.

Tavo odos kvapu, gailiu, salsvu, užsispyrusiu ilgesiu, apsėdančiomis rūdimis, sielvartu ir savigrauža, viskuo, kas keičia prasmę skaitomose knygose ar laiko pojūtį paverčia kažkuo liguistu. Tuo aš gyvenu. Vis dar apimta vaikiško nirtulio. Mano jausmams ankšta. Aš bandau juos nustumti šalin, atsitolindama nuo žmonių, darydama ką nors monotoniška. Bet tu brauniesi net į sapnus.

Sėdi ant sofos. Sukryžiavęs rankas. Lyg šaltum. Ar ką slėptum. Spoksančios tavo akys. Žodžius beriančios lūpos. „Nuspręsta neatšaukiamai“- garsas atsimuša į lubas, sienos plokštes, ir, šią tamsią naktį,- į mano širdį.Pro atvirą langą plūsta palaimingas rugsėjis, nes geismas pasklinda visame kambaryje. Apnuodyja orą. Paliečia mūsų veidus ir aptemdo akis. Tu lauki. Paskui švelniai apglėbi ir vediesi. Kaklu ir veidu slysta lūpos…
…akimirka, ir aš nubundu. Susivokiu iškart.
Galiu paverkti, kai esu viena, bet neverkiu. Viskas nuščiuvę ir sustingę.
Liečiant M. veidą, užlieja keistas jausmas. Lyg vėjas. Ar ilgesys. Daugiau jo neliečiu.

Bet paukščiai. Jie nuolat ko nors ieško.