Taip.

  Vieną dieną, mylimasis.

Sustingau prie uždaromų durų. Prasmės vytis nebebuvo. Prasmės nebereikėjo ieškoti niekame. Nei danguje, nei smėlyje. Nei randuose, kuriuos palieka Tavo bučiniai.
Skubėjau,  skubėjau.  Nespėjau.
Dar vienas vakaras, dar vienas kartas.
 
Įsivaizduoti gyvenimą be T.T. Lyg jo nė nebūtų buvę. O tai buvo toks laikas, kai gėriau labai daug vyno. Kai dažiau plaukus juodai juodai. Juodžiau už savo kraują. Kai verkdavau naktimis, o rytais slėpdavau ašarotas akis. Nemylėjusi ir nemylėta. Buvau už už elgetą neturtingesnė be tavęs.

Bet leisk man įkvėpti to tiršto mėlyno rūko, kuriuo prisipildo mūsų kiemas auštant rytui, kaip sklinda su niekuo nesumaišomas tobulas kavos kvapas, kai tu tik su rankšluosčiu ant klubų, kai tas keistas alkis tavo akyse, kai švaru galvoje.