Dingusi duktė

 Šitas vyno butelis, mama, paralelėje su bedugnėm, mus skiriančiom. Ir tu toli, toli, rankomis spaudžianti sau smilkinius, pasiklydusi karčių minčių raizgalynėje, gailinti savęs.
  Mano mažyte mėlynrūbe mama, esi blogiausia, kas man galėjo nutikti šiame gyvenime. Stiklas „Absolut“ arba ilgakotė taurė raudono vyno. Visą laiką stebėti tave pro tokį stiklą, mama, žinant, kas buvai prieš tai, yra nepakeliama, kartais linkint tau visiškos laimės, kartais- iki kraujo nukramtytom lūpom- mirties.
  Tegu neišsipildo, mama. Aš išrašau tave ant gelsvo, languoto laiškų popieriaus, susuku į ritinėlį, ir įkišusi į tą prakeiktą butelį paleisčiau plaukti jūra, kuria tik panorėtum, jei tik tai tave išlaisvintų.

  Bet tavo istorija yra pasaka, nes tu, mama turi nepaprastą pasakotojos gyslelę, ir, šiaip ar taip, nors tada dar nežinojau, nes tai atsiskleidė tik vieną vasaros popietę, kuomet mirkau aliuminėje vonelėje vidiniame kieme, turėjai savų reikalų su pasakomis.

  Man buvo vos penkeri. Iš kur galėjau žinoti, kaip išsrėbti visą tą košę, kurios prisivirei, ma? Net dabar nežinau.
  Gėlėtos cukrinės ir porcelianinės lėkštės su žydrais paukščiais. Tikiuosi, jos tave saugo, nes nuodėmė dažniausiai nėra tokia didelė, kaip nusidėjėliui atrodo, o kartais man dingojasi, kad matau tavo mintis. Tarsi kas nors būtų tau baisiai nusidėjęs ir nepaprašęs atleidimo.
  Bet, o gal- todėl man būdavo sekamos pasakos, dažniausiai, bet ne visada, prieš miegą, kad išblaškytų niūrias mintis.
  O realybė atkakli. Todėl labai keista žiūrėti į tavo plonus ilgus pirštus, kurių nagai padengti permatomu laku, tada į tiesius iki pečių plaukus, plonas, gražias lūpas ir ,žinoma, į raudono vyno taurę tavo rankoje. Vis ieškojau progos tau tai pasakyti, kiekvieną kartą atleisdama tau už viską, bet kovas nebeduos daugiau vilties, ir aš tikiuosi, kad tu man dovanosi, nes aš nebeįstengiu.