sau apie save, kai nebelieka priežasčių.

Nes jau per daug vidurnaktis. Balta oda, baltos lubos, balta suknelė. Parkritus ant juodų grindų esi lyg pienės pūkas. Balta balta. Trapi ir švytinti. Ramu ir lengva. Paleisti. Nelaikyti. Nebetraukti į save ir neberišti saitų, kurie vis nutrūksta, nes kurių tiesiog nėra.

 Diena po dienos jis tave pažinos vis mažiau, kol galiausiai visai pamirš, kad pažinojo kažką, kas matė jo širdį. Bet ašaros baigsis. Tiesą sakant, jau seniai nebeverki dėl jo. Gal tik truputį dėl savęs. Bet ašaros gerai. Išmintingi žmonės sako, kad jos reiškia viltį. Kai nebelieka ašarų, nebėra ir vilties.
O skrydžiai? Skrendam. Krentam. Kylam. Ir žengiam šalia vienas kito. Debesys pasiveja. Debesys pralenkia.
Grįžti į raudoną;
         į šypsenas;
         į ledus ant lūpų kampučių;
         į pievas;
         į visišką begalybę savęs;
         į kirų klyksmus, kai vėjas plaukuose, o po kojomis smėlis;
         į dangų, kur tik dangus, o aukščiau- tik raketos.
Paleisti į dangų su raketom ir tik taip turėti amžinai visas visas šypsenas, pievas, dulkėtas pakeles, cigarečių nuorūkas, bučinius į kaklą, kokainą ant balto virtuvės stalo, pušyną prie kelio, sūpynes. Turėti jį taip, kaip niekas negalėtų, nė nepagalvotų šitaip jį turėti širdyje.
Užmigti ir nubusti su juo nesančiu šalia. Beveik pamiršti ir vėl sudėti iš šukių, šiukšlių ir skivytų.
Ir viską neigti. Jam ir kitiems. Savęs jau nepavyksta apgauti.