Ką darai, šliundra?
4 rugpjūčio 2010
…ir megaitė nuskendo pačiose mėlyniausiose akyse, kurias jai tik kada teko matyti…
Bet atgręš man nugarą. O aš taip norėsiu dalytis meile, nes bus per sunku visą laiką laikyti ją užgniaužus savy. Todėl aš prašysiu. Dar ir dar. Kaip jis baltos linijos aną gegužę senoj audinėj Kaunakiemio gatvėj. Patrupinti ant kompakto. Tada pašokau ir trinktelėjusi durelėmis nukaukšėjau pro automobilių servisų kiemus. Kartojau mintyse: „Ko gi tu nesiveji? Ko gi tu sėdi kaip užhipnotizuotas triušis ir dėbsai sau į kelius nunarinęs galvą? Ko gi?“ Bet aleidau, nes…
-Tavo širdis minkšta.
-Ji suskilusi į gabalus.
O ją sudaužė siaubūnas lakiniais smailėjančiais batais ir soliariumo įdegiu, tuo metu vairavęs lygiai tokią pat lemtingąją „Audi“… O, jei tik pažinotumėt visus mano vyrus…
Nuostabu, kiek daug laiko prireikia, kol išmontuoji senajį gyvenimą, nes atmintis gyvena ne gatvėse ir ne miestuose. Ji yra ten, kur ieškoma ženklų. Bet kokio signalo, pranešančio apie grėsmę, užuominos, mažmožio ar bent skivyto, kuris išduotų apie nemeilę. Ir neaptikau, nors iščiupinėjau kiekvieną sąnarį, išglosčiau kiekvieną įlinkį, bet ženklo neradau. Todėl dabar kiekvienas Buratinų Princo „atvažiuok pas mane būk su manim apkabink mane spausk prie savęs nemylėk nieko kito tik mane ir būsim kartu tikrai tikrai būsim kartu“ tarsi spygliai susminga per odą.
Nes aš vis dar turiu šansų. Ir vis dar dėbsau iš padilbų, nes tai moku geriausiai, o ir jam neleidžiu pamiršti. Bet jaučiuosi tarsi šuo, kuris nusitraukė pavadį ir pabėgo, ir galbūt, jei jis Savanorių prospekte išklijuos skelbimus, žadančius atlygį, aš leisiu jam mane surasti.
Galbūt.
O jūs ką išmanote apie norus?
