Eilinės dienos eilinė akimirka.
„Nu, tada atsakyk, kodėl jūs labiau norit visko už mane?“ (Buratinų Karalius)
Nubrėžti tiesią liniją. Ant valgomojo stalo. Ak, tos rankos! Aptrupėjęs raudonas nagų lakas. Balinta kava gėlėtame puodelyje. Sprigės, puansetijos, kaktusai ant palangių. Jaunas, lieknas vyras miegantis mano lovoje. Ne, ne, nepagalvokit (nes visi mano vyrai buvo tik apkūnūs ir virš trisdešimties)! Pasakos, klausimai, klegesys, sumuštiniai, žmonės, su kuriais atsibundu ryte. Galiausiai paaiškėja, kad niekas neturi svarbios reikšmės, nes visi veda, susilaukia vaikų, galiausiai pasensta. Keistos būtybės. Aš išlieku taktiška.
– Baisai sunku šitaip sirgti…
– Nesu ta, kuri serga!
– Nesi ta, kuri jaučiasi gerai.
Žinau, kad jam sunku, bet dabar bijau, kad laukiau per ilgai. Mano širdis plaka taip tankiai, kaip plaktų jo, jei paskambinčiau. Bet mano balsas skamba kaip peilių galąstojo. Ir man reikia naujo telefono- senasis žino per daug.
Keista gyventi liūdesyje. Keista gyventi dainų žodžiuose, ritmuose, lietaus lašuose, net kreditinėse kortelėse. Keista turėti raktus nuo visų spynų, kurias reikia atrakinti, bet vistiek stovėti prie uždarų durų. Nes už jų- kvėpavimas plaukuose, skambučiai pažadinantys naktį, valtys prieplaukoje… jei aš renkuosi ligą.
Bet po velnių, aš turiu ir savo ginklą! Nes tie marškinėliai nebekvepia juo, o tik primena tai, kas buvo geriausia. O aš turiu tiek daug vilčių, bet vilkiu ne tais rūbais, sakau ne tuos žodžius, dirbu ne tą darbą, gyju, bet nepasveikstu, gyvenu ne ten, kur turėčiau. Gyventi. „Kai pamatysi pelėda, prisiminsi mane“,- sakė lyg žinodamas, kad vieną dieną dings. Todėl aš suprasiu, jei mes daugiau nebekalbėsim, suprasiu, kodėl kiekvieną naktį jis miegos vis su kita, suprasiu, jei pamirš mane ir niekada nebeprisimins; tik noriu, kad liktų mano pusėje.
Sielos, apsningančios rankas. Praeis daug laiko, pastebėsiu, kad pagijau, kad jau tikrai paleidau, kad numečiau ant šaligatvio kaip kramtomąją gumą.
Ir jis nebebus tai, iš ko padarytos svajonės.
