Nuspalvink mano pasaulį vardų chaosu.
Girdžiu kaip užsidaro kambario durys. Apsiverčiu ant kito šono. Įsistebeilyju į tas duris. Pro jų apačią veržiasi šviesa- koridoriuje dega lemputė. Vonioje šnioksteli vanduo. Paskui sugirgžda laiptai. Žvilgteliu į laikrodį. Įprasta trečia valanda nakties. Atsisėdu lovoje. Trinkteli laukujės durys. Atsistoju, tyliai iškiūtinu į balkoną. Ant grindų voliojasi tuščias „San Valentino“, ant stiklinio stalelio- raudono vyno taurė, pusiau nugerta, šalimais- „Marlboro Gold“, sulankstomoj kėdėj numestas pilkas jo megztinis. Matau jį rūkanti kieme.
Kai grįžta, guliu nejudėdama. Vos vos kvėpuoju.
„Myliu tave“,- taria guldamas šalia, susideda rankas po galva, kaip pievoj, o balsas, lyg mirusio- nykstantis,- „ir mums būtinai reikia susituokti, Salomėja“. Priglaudžiu savo šaltas, kaip pajūrio akmenys pėdas prie jo blauzdų. „Kodėl?“, „Negerai šitaip gyventi…“ Prie smilkinio patikliai priglunda drėgnos lūpos.
Dabar. Kai jo nėra, viskas, ką turiu, yra mėnesiai ir sekundės. Dar žinojimas, todėl laukiu kada išsipildys ir pavirs namai spalvotom kaladėlėm. Ir nebebus jau nieko, tik lietaus vienatonės gamos. „Užtenka. Trenk“,- padės galvą ant šlapios kaladės.
Nes viskas, ką turim mes, yra mėnesiai ir sekundės! Drėgnas ir saldokas, visam gyvenimui nosyje išliksiantis kvapas. Susiglaudę ant raudonų kėdžių, mes geriame rytinę kavą su pienu. Raudonoj peleninėj sparčiai auga pelenų kruvelė. Už atviro lango- lietaus kaskados. Jis žavus. Kai tik atsipalaiduoji, jis užkariauja. Bet aš laidoju jį. Nes taip reikia. Nes visą gyvenimą laukiau jo. Būti laimingam, reiškia mylėti tą, kuris myli tave. Toks yra pasaulis, kuriame nutinka geri dalykai, tik kad mes jame negyvename.
Bet viskas gerai. Man viskas gerai. Aš noriu, kad man viskas būtų gerai.
Žinoma, būtų buvę puiku gyventi prie tos upės, kurion vakarais leisdavosi raudona saulė…
Bet „mirti šalia tavęs yra toks nuostabus būdas mirti...“
Tokios yra moterų ašaros.
