Paslaptis apie mano ateitį.
25 rugpjūčio 2009
Mano savaitgaliai- užsitęsusios dykumos tarp telefoninių skambučių. Sunkiai tramdomas noras priminti apie save, nes bijau atrodyti be ryšio, niūriai ir kvailai.
Gyvenimas čia ir ten. Ir nei viena, nei kita nėra mano namai. Atsipalaiduoju tik žvilgčiodama i vitrinas, klausydama savo mėgstamos muzikos ir laukdama įkvėpimo. Ir dar kai ko. Laukdama.
Rinktis.
Tarp ekscentriško tipo, kuriam esu tikra beprotė ir pribloškiančio grožio, šalia kurio atrodau ir jaučiuosi kaip tuščia vieta. Paprasti nesudėtingo gyvenimo objektai.
Dar prieš mėnesį žadėjau išvykti. Išnykti. Palikti. Ir pradėti viską iš naujo. Kitaip. Naujai. Dabar jau žinau, kad niekur tikrai nedingsiu. Nes aš turiu nepakartojamą idėją- gyvenimo kvailystę, kuri… na, taip, ji labai susijusi su buratinų princu.
Dar, kaip visada, turiu problemu, šį kartą- avietinės spalvos. Nes gyvenau kaip išprotėjusi ir nepasaugojau savęs.
Siaubingai abstraktu. Kaip ir visas mano gyvenimas, kuris nebepriklauso man.
Na, bet tai irgi nieko keisto.
